Pokalbis su „Lietuvos kinas“ vadovu A. Stoškumi

El. paštas Spausdinti

Ištrauka iš KINFO.lt interviu su UAB „Lietuvos kinas“ generaliniu direktoriumi Arūnu Stoškumi. Visą interviu skaitykite KINFO.LT.

Arūno Stoškaus veiklos sąraše – daugiau nei 40 jo prodiusuotų filmų. Tai plačiai žinomi „Duburys“, „Džiazas“, „Dangaus šešėlis“, 2014 m. pasirodę „Lituanica paslaptis“, „Vienatvės gaudesys“ ir kt. Dabar A. Stoškus – UAB „Lietuvos kinas“ generalinis direktorius. Taip, tai tos pačios „Ozo kino salės“ šeimininkai, Vilniaus kino veteranai, kurie, kaip svetingi namai, jau ilgą laiką kviečia kino mylėtojus. Čia patenka daugelis patikrintų senų bei naujų lietuviškų, kino klasikos filmų; čia jų peržiūros kartais virsta individualiais kino seansais su šūsnimi kino istorijų.

„Lietuvos kinas“ dirba jau nuo 1944 m. Ten sukauptas didžiulis filmų archyvas: kaip jie patys įvardina, ten saugomos 6586 vaidybinių, 7720 dokumentinių ir 412 animacinių filmų kopijos, tarp kurių – unikali nebylaus kino kolekcija, dabarties kino klasikų kūriniai ir Lietuvos kinematografininkų filmai. Per ilga gyvavimo laiką čia daug kas keitėsi, bet misija liko ta pati – atverti duris geram kinui.

Arūnai, kaip iš kino gamybos atsidūrėte „Lietuvos kine“?

Galima sakyti, atsidūriau reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Dėl vieno savo filmo reikalų ėjau pas ministrą ir po to iš ministerijos atėjo pasiūlymas. Aš šioje srityje tiesiog nardau (Juokiasi). Kinas man patinka ir tai man gerai žinoma sritis.

Taigi jau metus su trupučiu dirbu šį darbą. „Lietuvos kinui“ priklauso „Naglio“ kino teatras Palangoje, šis pastatas (aut. – UAB „Lietuvos kinas“, „Ozo kino salė“) Vilniuje ir „Jūratė ir Kąstytis“ Klaipėdoje.

„Ozo kino salė“ Fotografė Laura Urbonavičiūtė

„Ozo kino salė“
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Ar pradėjus dirbti „Lietuvos kine“ padėjo vidinis kino pažinimas? Juk anksčiau aktyviai dirbote kino gamybos procese, o dabar aktyviai kuriate kino bendruomenę?

Be abejo, patirtis, pažintys, visos kino bendruomenės pažinojimas – labai didžiulis pliusas. Bendravimas ir kalbėjimas, taip pat kaip ir savo galimybių žinojimas, man labai svarbus. Paprastai aš bendrauju, kalbuosi, stengiuosi įgyvendinti savo sumanymus.

Pirmiausiai ateinu ir kalbuosi – o kaip jie darė? Tarkime ir „Naglio“ kino teatro renovacija Palangoje: nuvažiavome pasižiūrėti į Panevėžį, klausėme, kaip jie atnaujino įrangą, tada nuvykome pasitikrinti į Marijampolę, nuvažiavome į „Forum Cinemas“… Apėjau visą ratą – ateini pas žmones, susipažįsti, kalbiesi.

Pabandykite palyginti žiūrovų srautus Palangos „Naglio“ kino teatre ir „Lietuvos kino“ salėje Vilniuje – kur jų susirenka daugiau?

Vasarą, žinoma, Palangoje. „Naglio“ kino teatre, kai prasidėjo nauja kino skaitmenizavimo era ir 35 mm juostų kino rodymas traukėsi į užmarštį, niekas nieko nedarė (be kosmetinio paties kino teatro remonto). Pasikeitus technologijoms, reikia daug ką pertvarkyti, kad žiūrovas, atėjęs į kino teatrą, galėtų kokybiškai žiūrėti šiuolaikinį kiną.

Lietuvos kinematografininkų sąjunga norėtų atnaujinti lietuviško kino festivalį Palangoje: galbūt savaitės trukmės, parodyti ten filmus pasikviečiant aktorius, patiesiant raudoną kilimą… Padaryti tokį tikrą kino renginį. Juk, jeigu turi kino teatrą, jis turi funkcionuoti.

Arūnas Stoškus Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Arūnas Stoškus
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Kokie artimiausi Jūsų planai „Lietuvos kine“?

Pirmiausia, galvojame pradėti nuo „Naglio“ kino teatro, antra – norime aktyvinti „Ozo kino salės“ veiklą, ir, žinoma, plėsti kino paslaugų krepšelį.

„Naglio“ kino teatre Palangoje reikia filmų rodymo aparatūros, kino ekrano ir tada jau, žinoma, sutvarkytos aplinkos. Kalbėjome ir su Palangos meru, ir su Kultūros ministerija, visi tam pritaria. Tai, ko gero, per keletą metų, jeigu viskas gerai ir sklandžiai vyks, „Naglio“ kino teatrą padarysime šiuolaikišku. Nesame komercinė bendrovė, todėl repertuare norime turėti ir lietuviškų filmų, ir gero kino, kuris rodomas tik festivaliuose. Darysime temines programas, kurios apims ir naujausius komercinius filmus, ir gerą festivalinį kiną.

Matyti, kad „Lietuvos kino“ veikla po kurį laiką užsitęsusios tylos suaktyvėjo. Kas pasikeitė?

Mes esame „Lietuvos kinas“. Tas vardas mus įpareigoja plėsti bei aktyvinti kino paslaugų krepšelį. Galiu kalbėti tik apie pastaruosius metus, kai pats dirbu čia, bet mums labai svarbu suaktyvinti „Ozo kino salės“ veiklą. Norime, kad čia būtų rodomas ne visai komercinis, bet alternatyvus kinas, kurį galima pamatyti tik festivalių metu.

Norime ne tik suaktyvinti „Ozo kino salę“, bet ir organizuoti joje edukacinę veiklą: skatinti vaikų, senjorų, šeimų susidomėjimą kinu. Turime didžiulį sandėlį, didžiulę bazę 35 mm juostos filmų, kurių rodymas nyksta. Tai seni, unikalūs lietuvių autorių filmai. Norime stiprinti santykius su Lietuvos kino festivaliais, galbūt daryti jų pratęsimą ir jų filmus rodyti mūsų kino salėje. Dar viskas dėliojasi ir reikia šiek tiek laiko, kad galėtume labai aiškiai viską pasakyti – bet pamažu pasitikriname ir nuosekliai bandome tai padaryti.

„Ozo kino salė“ Fotografė Laura Urbonavičiūtė

„Ozo kino salė“
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Kaip Jums atrodo, ar šios galimybės realios?

Mes turime galimybę visą 35 mm juostų archyvą skaitmeninti ir daryti tokias retrospektyvas. Atėjęs čia pamačiau, kad neturime tokių sąlygų, kokias turi Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Dabar 35 mm juostas ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje naudojamos labai retai. Sakykime, norėdamas pačiupinėti, pamatyti tą juostos „grūdą“, kuris matosi kino ekrane, buvau centriniame archyve ir supratau, kad Lietuvoje 35 mm formato juosta filmuojamas tik valstybės metraštis. Jie nusprendė, kad negatyvas išliko jau daugiau nei šimtą metų, jis ilgiau gyvuoja ir tikrai išliks ateityje. O dirbant su skaitmena, reikia vis kažką perrašyti, patikrinti ir panašiai.

Norėdamas išsaugoti geriausius Lietuvos filmus, Lietuvos kino paveldą, kreipiausi į Lietuvos kultūros ministeriją prašydamas, kad su Lietuvos kino centru (LKC) padėtų sudaryti ekspertų komisiją, kuri atrinktų geriausius filmus. Tų kopijų yra labai daug – tiek į Centrinį valstybės archyvą nesutalpinsi. Todėl reikia atrinkti pačias geriausias ir jas perduoti į archyvą, kad išliktų istorijai. Dabar ekspertų komisija, kurioje dalyvauja ir Živilė Pipinytė, Lietuvos kino centro, „Lietuvos kino“ atstovai, sudarinėja filmų sąrašą. Artimiausiu metu jie turi pateikti, jų nuomone, vertingiausių Lietuvos filmų sąrašą. Į tuos vertingiausius filmus įeina Lietuvių vaidybiniai, dokumentiniai, animaciniai filmai, kronikos, apybraižos – visas sukurtas paveldas. Ekspertai svarsto, kad tai galėtų būti ir lietuvių aktoriai, vaidinę rusiškuose filmuose, nes mes tokių filmų ateityje nebepamatysime, o norisi, kad jie taip pat išliktų. Sąraše turėtų atsidurti ir filmai, filmuoti Lietuvoje, kuriuose pavaizduoti Lietuvos miestai. Tai autentiška medžiaga, kuri gali prapulti. Juk jau keičiasi aplinka, statusai… Tai būtų užfiksuota. Galbūt ekspertai dar kažką pasiūlys, kas mums yra labai vertinga.

Ko pasigendate Lietuvos kino politikoje?

Galvodami apie ateitį, žinome, kad Lietuvoje dar nėra nacionalinės filmotekos. Turime tokią viziją ir apie ją kalbėjomės su kinematografininkais, su sąjunga, su Kino politikos taryba. „Lietuvos kinas“ galėtų būti kaip vienas nacionalinės filmotekos iniciatorius. O tai reiškia, kad visą nacionalinį kino paveldą kažkas koordinuotų, jis būtų vienoje vietoje.

Jeigu dabar norėtumėte viską sužinoti apie kurį nors lietuvišką filmą, informacijos vienoje vietoje nerastumėte. Lietuvos kino centre kaupiama viena informacija, Centrinis archyvas saugo negatyvus, kai kurias kopijas, o filmų teisės – vėl LKC, po to Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kaupia rašytinę medžiagą, Kino ir teatro muziejus kaupia plakatus, apdovanojimus, kažkokią kitą informaciją… O vienoje vietoje tos visos informacijos nėra, viskas yra išbarstyta. Viena iš nacionalinės filmotekos funkcijų ir būtų visą informaciją surinkti į vieną vietą.

Norime išanalizuoti, ar „Lietuvos kinas“ galėtų būti iniciatorius ir pradėti tuos pirmuosius žingsnius. To reikėtų kino visuomenei, visiems žmonėms, kurie domisi kinu, norėtų daugiau sužinoti apie lietuvišką kiną. Tokia nacionalinė filmoteka yra ir Lenkijoje, Paryžiuje… Taigi galima remtis jų patirtimi ir tai daryti. Mums vienareikšmiškai to reikia.